«Венера в мехах»
Адаптация Романа Полански пьесы Дэвида Ива о театральном режиссере (в исполнении Матье Амальрика), актрисе, проходящей прослушивание для участия в пьесе времен XIX века (в исполнении жены Полански, Эммануэль Сенье) и — что так типично для Полански — адском круговороте психосексуального напряжения. Возникает масса вопросов: действительно ли эта женщина актриса? Реальна ли она, или это лишь плод больного воображения главного героя? Сколько же на самом деле меха было использовано на съемках? http://www.kinopoisk.ru/film/708919/
“Джейсон Райтман снял нехарактерный для себя фильм, начисто лишённый иронии. Отбросив в сторону все хиханьки и хаханьки, он явил миру своё серьёзное, драматическое «я». Теперь уже без обиняков он берёт за душу и выжимаем из зрителя болезненный стон. Картина трогает — не столько сюжетом или исполнением — сколько точным попаданием в жизнь.“
Kritikams, kiek pastebėjau, filmas nelabai patiko. Iš režisieriaus Jason Reitman, po jo filmų Up in the Air (2009), Thank You for Smoking (2005), Juno (2007)- staiga gauti jausmingą melodramą… kritikams, panašu, buvo netikėtas smūgis į paširdžius. Pasipiktinimas, nustebimas, neaiškus murmėjimas po nosimi- tokios recenzijos.
Pats filmo dar nemačiau, savo nuomonės neturiu. Tačiau drįstu jums siūlyt nepatikrinęs, nes filmas bet kuriuo atveju iš tų, kurie nelieka nepastebėti.
“Labor Day“. Mano atsiliepimas teigiamas. Nors siužeto tema man svetima- vienišų mamyčių, auginančių sūnelį be vyro, problemos manęs šiaip jau menkai domina ir visai netraukia. Ir nežiūrint to, filmą žiūrėjau, buvo verta, ir atsiliepimas tik teigiamas.
1. Autorius labai tikslus detalėse. Išraiškos priemonių dozavimas- kaip vaistinėj. Nei pridėsi, nei atimsi. (Pridėtum- gautųsi pigi melodrama, atimtum- gautum neveikiančią nuobodybę). Labai patiko į pasakojimą įterpti kadrai-užuominos, lyg retrospektyvos, lyg asociacijos- pasakot apie tai nemoku, tai reikia pamatyt.
2. Baigęs žiūrėt filmą, pagalvojau: vis tik kaip mes- kino mėgėjai- išsigimėm. Paprastas gražus pasakojimas, kuris kadaise būtų be didelių abejonių priimtas kaip “teisinga graži filma“, dabar kino kritikams varo neviltį, jie nežino, kaip vertint, ką sakyt, nes šokiruojančių perversijų nėra, provokacijų nėra, ir netgi sukrečiančio katarsio nėra. Šių dienų kriterijais vertinant- lyg ir išvis ne menas.
“Geležinkelių žmogus“ yra filmas paveiksliukinis. Žinot, kas tą terminą naudodavo, ir kokia prasme. Tada man tai netrukdė tokius filmus žiūrėti, kai kuriuos netgi su dideliu malonumu.
Čia- atvejis ant ribos. Atvejis, kai aš dar galėjau žiūrėt, dar rasdamas šiokį tokį malonumą (egzotiškos vietos, mažai žinomi įvykiai, gražūs vaizdai, dailūs atlikėjai). Bet jau stipriai abejodamas dėl pramogos prasmės…
Užrašas “remiantis tikrais įvykiais“ lyg ir trukdo pareiškimams “nesąmonė, teoriniai sapaliojimai, iš piršto laužtos gyvenime neįmanomos teorijos“ ir pan. Bet tikėt tuo, kas ir kaip filme vyksta, net ir užrašas “tikri įvykiai“ menkai padeda. Abejonės lieka. Pasakos grožis ciniko neįtikina.
O pažiūrėt- jei tokį klausimą užduotumėt- sakyčiau, galima.
Shurmu-Liavo ‘2014
director’s cut.
Kas lietuviškai reiškia- montuot tingėta, filmuot nemokėta, sumesta į krūvą kas kaip papuolė. 🙂
Šiandien Vilniaus gatvėse žaidžiau Džarmušą. Įsitikinau, kad operatorius esu nekoks. O režisierius- gana moderniškas. 🙂
Nežinau, kurio nuopelnas – režisieriaus ar operatoriaus, bet buvo pagauta keletas visai įdomių vaizdelių. Jei operatoriui nebūtų taip drebėję rankos, tai būtų gavęsis tinkamas Zemkausko laidai reportažas 🙂
ir niekas nepasigedo. Teisiog bjauru.
Žiūrėjau šį bei tą, bet, aišku, ne iš naujienų. Fantos dovanojamos naujienos pasidarė neprieinamos, kai man antrą kartą sutaisė kompiuterį. Nežinau kodėl.
Bet filmas, kurį žiūrėjau, vis tiek buvo puikus, rekomenduoju visiems, jei dar nematėt. Senas, be abejo, bet paskutinis beždžionės ir pudelio pasadoblis yra viena įspūdingiausių, liūdniausių ir juokingiausių mano pastaruoju metu matytų scenų. Taigi Romain Gary ir Costa-Gavras. Yves Montand ir Romy Schneider. “Moters šviesa“. http://www.imdb.com/title/tt0078978/ 4 nusmurgę atsiliepimai, ir tie patys reto kvailumo. Negali žmonės šiais laikais žiūrėti filmų apie netektį ir vienatvę. Visiems duok tik FEEL-GOOD.
“niekas nepasigedo. Teisiog bjauru.“
Bjaurus yra paprotys pradinginėt ir po pusės metų atsiradinėt. Ir išlindus iš kanapių, naglai teirautis, kodėl nieks nepasigedo.
O kaip tas pasigedimas turėjo atrodyt? Nejau privalėjome garsiai klykaut, klausinėt: Buka numirė, ar Indijoj? Kokia prasmė garsiai klykaut klausimus, į kuriuos atsakymas ateis su laiku pats.
Kalbint numirėlį nepadoru. Kalbint nenorintį (ar negalintį) bendraut- kvaila.
„ant sofutės prieš televizorių“ komentarai 
ant sofutės prieš televizorių 
Vakar žiūrėjau “Venerą kailiuose“. Patiko. Labai. Polanskis.
Pasakot, kas ir kaip patiko, nebūtina, nėra reikalo atimt iš jūsų dalį malonumo.
“Labor Day“. Mano atsiliepimas teigiamas. Nors siužeto tema man svetima- vienišų mamyčių, auginančių sūnelį be vyro, problemos manęs šiaip jau menkai domina ir visai netraukia. Ir nežiūrint to, filmą žiūrėjau, buvo verta, ir atsiliepimas tik teigiamas.
1. Autorius labai tikslus detalėse. Išraiškos priemonių dozavimas- kaip vaistinėj. Nei pridėsi, nei atimsi. (Pridėtum- gautųsi pigi melodrama, atimtum- gautum neveikiančią nuobodybę). Labai patiko į pasakojimą įterpti kadrai-užuominos, lyg retrospektyvos, lyg asociacijos- pasakot apie tai nemoku, tai reikia pamatyt.
2. Baigęs žiūrėt filmą, pagalvojau: vis tik kaip mes- kino mėgėjai- išsigimėm. Paprastas gražus pasakojimas, kuris kadaise būtų be didelių abejonių priimtas kaip “teisinga graži filma“, dabar kino kritikams varo neviltį, jie nežino, kaip vertint, ką sakyt, nes šokiruojančių perversijų nėra, provokacijų nėra, ir netgi sukrečiančio katarsio nėra. Šių dienų kriterijais vertinant- lyg ir išvis ne menas.
“Geležinkelių žmogus“ yra filmas paveiksliukinis. Žinot, kas tą terminą naudodavo, ir kokia prasme. Tada man tai netrukdė tokius filmus žiūrėti, kai kuriuos netgi su dideliu malonumu.
Čia- atvejis ant ribos. Atvejis, kai aš dar galėjau žiūrėt, dar rasdamas šiokį tokį malonumą (egzotiškos vietos, mažai žinomi įvykiai, gražūs vaizdai, dailūs atlikėjai). Bet jau stipriai abejodamas dėl pramogos prasmės…
Užrašas “remiantis tikrais įvykiais“ lyg ir trukdo pareiškimams “nesąmonė, teoriniai sapaliojimai, iš piršto laužtos gyvenime neįmanomos teorijos“ ir pan. Bet tikėt tuo, kas ir kaip filme vyksta, net ir užrašas “tikri įvykiai“ menkai padeda. Abejonės lieka. Pasakos grožis ciniko neįtikina.
O pažiūrėt- jei tokį klausimą užduotumėt- sakyčiau, galima.
Ponas Kičinas irgi žavisi Polanskio žmonike: http://valery-kichin.livejournal.com/461468.html
Shurmu-Liavo ‘2014
director’s cut.
Kas lietuviškai reiškia- montuot tingėta, filmuot nemokėta, sumesta į krūvą kas kaip papuolė. 🙂
Šiandien Vilniaus gatvėse žaidžiau Džarmušą. Įsitikinau, kad operatorius esu nekoks. O režisierius- gana moderniškas. 🙂
Neblogai. Nuotaika tokia ir buvo.
Nežinau, kurio nuopelnas – režisieriaus ar operatoriaus, bet buvo pagauta keletas visai įdomių vaizdelių. Jei operatoriui nebūtų taip drebėję rankos, tai būtų gavęsis tinkamas Zemkausko laidai reportažas 🙂
Канны-2014: 5 фильмов для нормальных людей
http://seance.ru/blog/reviews/5_films_cannes/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=5_films_cannes
ir niekas nepasigedo. Teisiog bjauru.
Žiūrėjau šį bei tą, bet, aišku, ne iš naujienų. Fantos dovanojamos naujienos pasidarė neprieinamos, kai man antrą kartą sutaisė kompiuterį. Nežinau kodėl.
Bet filmas, kurį žiūrėjau, vis tiek buvo puikus, rekomenduoju visiems, jei dar nematėt. Senas, be abejo, bet paskutinis beždžionės ir pudelio pasadoblis yra viena įspūdingiausių, liūdniausių ir juokingiausių mano pastaruoju metu matytų scenų. Taigi Romain Gary ir Costa-Gavras. Yves Montand ir Romy Schneider. “Moters šviesa“. http://www.imdb.com/title/tt0078978/ 4 nusmurgę atsiliepimai, ir tie patys reto kvailumo. Negali žmonės šiais laikais žiūrėti filmų apie netektį ir vienatvę. Visiems duok tik FEEL-GOOD.
“niekas nepasigedo. Teisiog bjauru.“
Bjaurus yra paprotys pradinginėt ir po pusės metų atsiradinėt. Ir išlindus iš kanapių, naglai teirautis, kodėl nieks nepasigedo.
O kaip tas pasigedimas turėjo atrodyt? Nejau privalėjome garsiai klykaut, klausinėt: Buka numirė, ar Indijoj? Kokia prasmė garsiai klykaut klausimus, į kuriuos atsakymas ateis su laiku pats.
Kalbint numirėlį nepadoru. Kalbint nenorintį (ar negalintį) bendraut- kvaila.