Kino Pavasaris 2017- Vilnies ataskaita

Artėjant Kanų kinofestivaliui galų gale pamačiau beveik visus praėjusio festivalio filmus, kurių troškau prisiskaičiusi ir prisižiūrėjusi reportažų iš ten. Kažkodėl nė vienas lietuviškas platintojas ar kinofestivalis nesiteikė atvežti pernykščio nugalėtojo “Aš, Danielis Bleikas“. Jei juos gąsdino Keno Loacho socialistinės nuostatos, tai kodėl vežė ir rodo bei rodys suomio Kaurismakio, kuris dar didesnis socializmo gerbėjas, paskutinį filmą ( http://www.imdb.com/title/tt5222918/ )? Matyt kinokritikai taip buvo įtūžę dėl jų numylėto Tonio Erdmano neįvertinimo, kad sumaišė su žemėmis visus apdovanotuosius. Ir visgi gana daug filmų iš pernykščių Kanų pasiekė Vilniaus kinoteatrus.
Iš matytųjų pernykščių Kanų kinofilmų sustatyčiau tokį penketuką:
1. Patersonas
2. Tonis Erdmanas
3. Amerikos medus (girdėjau per radiją, kad Jauniškis siūlo versti kaip “Amerikos saldybės“. Tinka ir taip, o ne platintojų pasirinkta nesąmonė “Amerikos mylimoji“)
4.Sieranevada
5. Laimingiausia Olio Makio gyvenimo diena.
Iš šio penketuko du filmai, žinoma, atsiranda ir mano Kinopavasario 2017 filmų tope. Deja, negalėjau pamatyti Mungiu “Baigiamųjų egzaminų“, bet nenusimenu, nes tikiuosi dar to filmo sulaukti Skalvijoje ar LRT Kultūroje. Žinoma, stebiuosi, kad už režisūrą buvo apdovanotas Mungiu, o ne Puiu už “Sieranevadą“, nes mano nuomone šitame filme surežisuotos scenos tiesiog pritrenkia savo sklandžiu natūralumu. Filme pilna tų visokiausių niuansų, kurie turėtų patikti visiems stebėtojams, tačiau gal ne postsovietikams ne viskas suprantama. Pvz., ar galėjo vakariečiai ir rytiečiai suprasti, kokią neapykantą jaučia žmogus automobilio vairuotojui, kuris pastatė savo mašiną į jo vietą prie namų? 🙂 Ir, žinoma, šio filmo nerekomenduoju Fantai, nes užmigs per pirmas 3 min.
Taigi, grįždama prie Kanų filmų, dar turiu prisipažinti, kad nesiveržiau žiūrėti nei “Neoninio demono“, nei “Vertikali būsena“, nes buvau paveikta Kičino pasibjaurėjimo. Bet kada nors pažiūrėsiu per TV, nes abu filmus pirko liet.platintojai.
Iš matytųjų kaniškų filmų dar buvo įdomu žiūrėti Dolano “Tai tik pasaulio pabaiga“ (daug geresnis už ankstesnį jo filmą “Mamytė“), Dumonto “Seklūs vandenys“, Farhadi “Komivojažierius“, Filho “Vandenis“, Laxe “Mimozos“ ir net Verhoeveno “Ji“ bei Chan-wook Parko “Tarnaitė“ (pastarieji du filmai įtartinai komerciški, tačiau jie man sukėlė tiek juklaus malonumo, kad iki šiol galiu pakikenti. Net tai, kad iš Kanų preskonferencijų praktiškai žinojau visus filmo “Ji“ siužeto posūkius, nesutrukdė, o gal ir padėjo labiau domėtis satyriniais momentais.)
Taigi, mano Kinopavasaryje matytų 17 filmų top penketukas būtų toks:
1. “Amerikos medus“ ( http://www.imdb.com/title/tt3721936/ ). Fanta šį filmą jau minėjo, o aš pridėsiu, kad tai puikus britų režisierės kelio filmo forma pasakojimas apie Amerikos kvailybes visiškai be jokio smerkimo, be jokios pašaipos, ir nė trupučio nepanašu į Korine kvailas mergas, priešingai, čia mergina atrodė labai normali ir simpatiška, o jos pirmosios kelionės patirtys įdomios visomis prasmėmis. Ritmas nepaprastai geras, tai vienintelis filmas, kurio per ilgos trukmės visiškai nepajutau.
2. “Sieranevada“ ( http://www.imdb.com/title/tt4466490/ ). Ilgokas filmas, silpnesniems žiūrovams nesiūlau, tačiau supratusiems pono Lazareskaus bėdas tikrai siūlau, stipresnis už ankstesnius Puiu filmus “Trys interpretavimo pratimai“ ir “Aurora“, nors kai žiūrėjau 3 val. trukmės “Aurorą“, tai laikas nė kiek neprailgo. “Sieranevada“ padaryta taip, kad žiūri į gyvenimą be jokių pauzių ir nukrypimų, ir gaudai visus vos pastebimus dalykus godžiai, iš karto interpretuoji, tai tokia įtampa gali nuvarginti.
3. “Randuotos širdys“ ( http://www.imdb.com/title/tt5204020/ ). Šitas rumuno Radu Jude filmas man buvo netikėta naujiena, aš tą filmą net priskirčiau stipriesiems Izraelio filmams. Gal todėl, kad šį kartą nebuvo stiprių žydiškų filmų, o Izraelio palestiniečių produkcija mane net nervuoja. Ar dėl režisieriaus pavardės, ar dėl to, kad filmas pastatytas pagal jauno mirusio nuo kaulų tuberkuliozės žydo Makso Blecherio knygą, tačiau tas filmas man visiškai atitiko gero žydiško filmo kriterijus, kai mirtis ir juokeliai neatskiriami, žiauri sanatorijos tikrovė papildyta artėjančio fašizmo nuojauta, o jaunasis pacientas, sugipsuotas per visą liemenį, bando “paimti“ nuo galvos iki pėdų sugipsuotą Izabelę…
4. „Vilkas iš Karališkojo vynuogyno gatvės” ( http://www.imdb.com/title/tt5135810/ ) Tai paskutinis Jano Nemeco filmas, ironiška jo autobiografija, prasidedanti 1968 m. sužlugdytu Kanų kinofestivaliu ir taip pat žlugusiomis jo, Formano ir Menzelio viltimis paimti Auksinę palmės šakelę, Čekoslovakijos įvykiais, sprukimu į Ameriką, ten bandymai išgyventi, netgi kreipimasis pagalbos į Gražiąją Ivaną (Krasna Ivana), tuometinę ponią Trumpienę… Gal ir laiku numirė Nemecas, nepamatė pono Trumpo triumfo.
5. “Mimozos“ ( http://www.imdb.com/title/tt5606268/ ). Filmas paveikinėja vaizdais, siužetas nesvarbu. Gal zufismų ir misticizmų žinovai ir daugiau įžiūrėtų, bet man užteko vien vaizdo keliamų nuojautų. Nors, tiesa, panašaus poveikio Reygadaso filmo “Po šviesos tamsa“ lygio nepasiekė.
Dar iš Kinopavasario paminėsiu amerikiečio Oldroydo ekranizuotą Leskovo “Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ ( http://www.imdb.com/title/tt4291600/ ), lenkiuko Bartoszo Kowalskio pirmąjį ir jau neblogą filmą “Žaidimų aikštelė“ ( http://www.imdb.com/title/tt6094760/ ), dar vieno rumuno Netzerio filmą “Ana, meile mano“ ( http://www.imdb.com/title/tt6125690/ ).
Bet kinietiško humoro niekada nepamėgsiu. Kažkokio kinų meistro virš 2 val. trukęs filmas „Aš nesu ponia Bovari” turėjo juokinti ir kritikuoti, tačiau man tepriminė 200 kartų išilgintą „Fitilio” reportažą — jei prisimenate tokį tarybinės satyros kino žurnalą, kurį kinuose rodydavo prieš filmą. Tiesa, norintys tame filme įžiūrėjo gilias filosofijas, hmm…