Kaip tarė, taip padarė: prisirinko sausų žabų ir po medžiu užkūrė ugnį. Aitrūs dūmai ėmė kilti aukštyn ir pasiekė sakalo lizdą. Paukščiukams pradėjo graužti akis ir peršėti gerkles. Jie mataravo sparneliais ir garsiai čiepsėjo. Jauniklių balsus išgirdo medžiotojai.
– Ar girdėjai? – sukluso vienas medžiotojas. – Rodos, medyje yra paukščio lizdas.
– Ropškimės jauniklių, – pasiūlė kitas. – Bent pavakarieniausime.
Paukščiukų motina išgirdo, ką ketina daryti medžiotojai, ir labai išsigando. Ji paliepė sakalui skristi pas draugus ir prašyti pagalbos. Sakalas tuojau nuskrido prie ežero pas bičiulį tulžį.
– Padėk man, drauguži! – maldavo sakalas. – Medžiotojai ruošiasi pagrobti ir iškepti ant laužo mano vaikus. Kas dabar bus? Aš pražuvęs!
– Nebūgštauk, – atsakė bičiulis. – Grįžk į lizdą, dabar tavęs labai reikia šeimai. Nuramink pačią ir vaikus, o aš pamokysiu akiplėšas medžiotojus.
Sakalas nuskrido atgal į lizdą, o tulžys nuplasnojo prie ežero. Jis murktelėjo į vandenį, o išnėręs nuskrido pas medžiotojus: vienas jų sėdėjo prie laužo, o kitas jau ropštėsi į medį. Mojuodamas sparnais, tulžys ėmė sukti ratus virš laužo, o vanduo nuo šlapių plunksnų sruvo ant liepsnos. Paskui jis vėl nuskrido prie ežero, dar kartą išsimurkdė vandenyje ir vėl plasnodamas laistė vandeniu ugnį. Taip jis darė tol, kol laužas užgeso.
– Brolau, lipk žemyn! – sušuko vienas medžiotojas. – Laužas užgeso, o be ugnies iš paukščiukų jokios naudos. Verčiau padėk man dar kartą įžiebti ugnį.
Antrasis medžiotojas išlipo iš medžio, ir abu vyrai vargais negalais vėl užkūrė laužą. Matydama, kad geruoju nesibaigs, susirūpinusi sakalėlė tarė vyru:
– Medžiotojai neduos mums ramybės. Skrisk pas draugus prašyti pagalbos, kitaip mums galas.
Šį kartą sakalas nuplasnojo pas vėžlį ir papasakojo, kokia nelaimė jį ištiko.
– Nesirūpink ir grįžk į lizdą, – tarė vėžlys. – Skubėsiu, kiek tik įmanydamas, prie medžio ir tau pagelbėsiu.
Sukaupęs visas jėgas, vėžlys gana sparčiai atkeverzojo prie medžio. Po juo smagiai spragsėjo ugnis. Sulaikęs kvapą, vėžlys ėmė sėlinti prie medžiotojų, tačiau šie pastebėjo pasalūną ir labai nudžiugo.
– Duokim paukščiams ramybę, – numojo ranka vienas medžiotojas. – Čiupkim šitą didelį vėžlį. Prisivirsime sriubos, užteks bent kelioms dienoms.
Vyrai tuojau pradėjo gaudyti vėžlį. Nusivilko marškinius, perplėšė juos išilgai, surišo galus ir padarė virves. Vieną galą medžiotojai pririšo vėžliui prie paskutinių kojų, o kitą apsivyniojo sau aplink juosmenį ir pradėjo gyvūną traukti laužo pusėn. Tačiau vėžlys buvo didelis ir stiprus. Jis nutempė medžiotojus į patį ežero vidurį. Šie, burbuliuodami ir springdami, atsirišo virves, vargais negalais išsikapanojo į krantą ir nuplumpino prie laužo apdžiūti.
– Vis dėlto teks kepurnėtis į medį ir gaudyti tuos nelemtus paukščius, – prabilo vienas medžiotojas.
Išgirdusi šiuos žodžius, sakalo pati ėmė maldauti vyro:
– Skrisk pas liūtą ir prašyk, kad padėtų atsikratyti medžiotojų. Jie labai atkaklūs ir vėl taikosi atimti iš mūsų paukščiukus.
Sakalas akimirksniu nuskrido pas liūtą, papasakojo, kas nutiko, ir paprašė pagalbos. Išklausęs draugo skundą, liūtas papurtė karčius ir, grėsmingai riaumodamas, nudūmė prie medžio. Išgirdę riaumojimą, medžiotojai atsisuko ir išvydo plačiai išžiotus plėšrūno nasrus ir didžiulius aštrius dantis. Apimti siaubo, jie paliko visus daiktus, klykdami šoko į vandenį ir nė patys nepajuto, kaip perplaukė ežerą. Prie medžio, kuriame gyveno laiminga sakalų šeimyna, jie daugiau nebesirodė. Tada sakalas suprato, kad be draugų jam būtų buvę riesta.
O ar nebuvo tas “Krokodilų valdovas” su gyvulinėm pasakom? Gal ten galėjau skaityti panašias pasakas? Apie Akbarą ir Byrbalį negirdėjau. Bet tokio tipo pasakojimai turbūt panašūs į pasakojimus su Chodža Nasredinu?
Panašūs. Visos tautos turi savus gudruolius. Juk minėjau turkmėnų Jarty Gulaką – “Pusę Ausies”, nes jis buvo mažutis, sulig puse kupranugario ausies. “Krokodilų valdove” buvo visokių pasakų, gyvulinių, ko gero, daugiausia. Be to, gyvulinės pasakos visur panašios, tik fauna atitinkamai pritaikyta.
Būna ir labai savotiškų pasakų, tik vienam regionui būdingų. O jei visos tautos turi savo gudruolius, tai kokį gudruolį turi lietuviai? Kvailelį trečią brolį?
Na, mes juk kitokie, tauresni, daug iškentėję… juokauju, žinoma. Gal įvardyti gudruoliai labiau būdingi Azijos pasakoms. Afrikos ir kt. pirmykščių genčių pasakų gudruoliai, kiek prisimenu, gyvūnai. Buvo toks sukčius voriukas Anansis… Ir buvo puikus pasaulio pasakų rinkinys, nebeprisimenu pavadinimo, bet visas viršelis iš kvadratėlių su paveiksliukais sudėliotas, regis. Labai keistos pasakos, archajiškos, vos ne mitai.
Dar man buvo labai gražios, tik nežinau pavardės originalo rašybos, Kristiano Pino “Pasakos”. Ne visos pasakos, kai kurios, “Kaip sušalo mažoji mėsininko žmona”, tiesiog graudžios istorijos. Atmintinai mokėjau. O “Trys Ilgšio Peterio norai”? Po visų bėdų, sulauktų iš meilės ir turto, jis panorėjo būtiū laimingas ir virto… senmergės katinu.
Pineau, Christian (Pino, Kristianas). Turėjau pasižiūrėti į viršelį, kad prisiminčiau Nors Ilgšio Peterio atvejį gerai man priminei. Bet čia jau autorinė kūryba, kaip Anderseno mergaitė su degtukais ir pan. Man iš tokių specifinių, autoriaus perpasakotų pasakų ar sakmių labai patiko Bažovo “Uralo sakmės”. Driežė, varinio kalno valdovė, pasiverčianti merga su rusva kasa.
Dar vieną pasaką priminei, kurią leidėjai pripažįsta. Ir – koks siaubas, kokia vaikams trauma – net nekeičia pabaigos. “Uralo sakmes” turėjau skaityti, viršelis akyse stovi, bet pasakų… neprisimenu. Gal, paėmusi į rankas, prisiminčiau. O Hauffas Tau patiko? “Istorija apie nukirstą ranką” ir t.t.? Aš skaičiau su labai gražiomis graviūromis, bet ją mikliai vaikai bibliotekoje sudraskė, o kitas leidimas buvo su visai negražiais paveiksliukais – prisimenu tik turbanuotą kapitoną su didžiule vinimi kaktoje, prikaltą prie stiebo.
Man su Haufu labai nesisekė. Vaikystėje niekur jo gauti negalėjau, nusipirkti – deficitas, bibliotekoje – didesnis deficitas už Diuma. Tai tik suaugusi, kai jau laisvės laikai atėjo, nusipirkau, skaičiau, įdomu, bet jau netapo įsimintina kelione į stebuklinį pasaulį. Hofmano pasakų, paveikta Spragtuko – nuostabiosios iliustracijos lydėjo nuo pat kūdikystės, – studijų laikais iš Akademknygės pirkau rusiškai, nu bet ne vaikams jos skirtos.
Man su Haufu pasisekė nuo pat pirmų skaitymo dienų – nuo 5 metų jis buvo su manimi ir jo žaliais viršeliais bei raudona nugarėle -”Šaltoji širdis” – mano pirmoji knyga. Ir ji man visada dar primena Kalėdas, mat ją atnešė Kalėdų Senelis.
O knygos iliustracijos tada atrodė pasakiškos ir paveikios! Mukas ir jo nosį ir dabar papieščiau, o tos gyslotos žmogystos… brrrr seubas kažkoks, bet buvo jėga. Tiek peno vaiko fantazijai…
O po trisdešimties metų Tavo sūnus pasakos apie savo pirmąjį kompiuterį, kurį jam padovanojo Kalėdų Senelis ir kiek peno vaikiškai vaizduotei davė klaidžiojimas interneto labirintais…
Kadangi sutikau toje vietoje nemažai pažįstamų vardų tai ir noriu paklausti kodėl naudojatės būtent Googe +? Kokius plius ar pranašumus ji suteikia? Ačiū.
Kaip tarė, taip padarė: prisirinko sausų žabų ir po medžiu užkūrė ugnį. Aitrūs dūmai ėmė kilti aukštyn ir pasiekė sakalo lizdą. Paukščiukams pradėjo graužti akis ir peršėti gerkles. Jie mataravo sparneliais ir garsiai čiepsėjo. Jauniklių balsus išgirdo medžiotojai.
– Ar girdėjai? – sukluso vienas medžiotojas. – Rodos, medyje yra paukščio lizdas.
– Ropškimės jauniklių, – pasiūlė kitas. – Bent pavakarieniausime.
Paukščiukų motina išgirdo, ką ketina daryti medžiotojai, ir labai išsigando. Ji paliepė sakalui skristi pas draugus ir prašyti pagalbos. Sakalas tuojau nuskrido prie ežero pas bičiulį tulžį.
– Padėk man, drauguži! – maldavo sakalas. – Medžiotojai ruošiasi pagrobti ir iškepti ant laužo mano vaikus. Kas dabar bus? Aš pražuvęs!
– Nebūgštauk, – atsakė bičiulis. – Grįžk į lizdą, dabar tavęs labai reikia šeimai. Nuramink pačią ir vaikus, o aš pamokysiu akiplėšas medžiotojus.
Sakalas nuskrido atgal į lizdą, o tulžys nuplasnojo prie ežero. Jis murktelėjo į vandenį, o išnėręs nuskrido pas medžiotojus: vienas jų sėdėjo prie laužo, o kitas jau ropštėsi į medį. Mojuodamas sparnais, tulžys ėmė sukti ratus virš laužo, o vanduo nuo šlapių plunksnų sruvo ant liepsnos. Paskui jis vėl nuskrido prie ežero, dar kartą išsimurkdė vandenyje ir vėl plasnodamas laistė vandeniu ugnį. Taip jis darė tol, kol laužas užgeso.
– Brolau, lipk žemyn! – sušuko vienas medžiotojas. – Laužas užgeso, o be ugnies iš paukščiukų jokios naudos. Verčiau padėk man dar kartą įžiebti ugnį.
Antrasis medžiotojas išlipo iš medžio, ir abu vyrai vargais negalais vėl užkūrė laužą. Matydama, kad geruoju nesibaigs, susirūpinusi sakalėlė tarė vyru:
– Medžiotojai neduos mums ramybės. Skrisk pas draugus prašyti pagalbos, kitaip mums galas.
Šį kartą sakalas nuplasnojo pas vėžlį ir papasakojo, kokia nelaimė jį ištiko.
– Nesirūpink ir grįžk į lizdą, – tarė vėžlys. – Skubėsiu, kiek tik įmanydamas, prie medžio ir tau pagelbėsiu.
Sukaupęs visas jėgas, vėžlys gana sparčiai atkeverzojo prie medžio. Po juo smagiai spragsėjo ugnis. Sulaikęs kvapą, vėžlys ėmė sėlinti prie medžiotojų, tačiau šie pastebėjo pasalūną ir labai nudžiugo.
– Duokim paukščiams ramybę, – numojo ranka vienas medžiotojas. – Čiupkim šitą didelį vėžlį. Prisivirsime sriubos, užteks bent kelioms dienoms.
Vyrai tuojau pradėjo gaudyti vėžlį. Nusivilko marškinius, perplėšė juos išilgai, surišo galus ir padarė virves. Vieną galą medžiotojai pririšo vėžliui prie paskutinių kojų, o kitą apsivyniojo sau aplink juosmenį ir pradėjo gyvūną traukti laužo pusėn. Tačiau vėžlys buvo didelis ir stiprus. Jis nutempė medžiotojus į patį ežero vidurį. Šie, burbuliuodami ir springdami, atsirišo virves, vargais negalais išsikapanojo į krantą ir nuplumpino prie laužo apdžiūti.
– Vis dėlto teks kepurnėtis į medį ir gaudyti tuos nelemtus paukščius, – prabilo vienas medžiotojas.
Išgirdusi šiuos žodžius, sakalo pati ėmė maldauti vyro:
– Skrisk pas liūtą ir prašyk, kad padėtų atsikratyti medžiotojų. Jie labai atkaklūs ir vėl taikosi atimti iš mūsų paukščiukus.
Sakalas akimirksniu nuskrido pas liūtą, papasakojo, kas nutiko, ir paprašė pagalbos. Išklausęs draugo skundą, liūtas papurtė karčius ir, grėsmingai riaumodamas, nudūmė prie medžio. Išgirdę riaumojimą, medžiotojai atsisuko ir išvydo plačiai išžiotus plėšrūno nasrus ir didžiulius aštrius dantis. Apimti siaubo, jie paliko visus daiktus, klykdami šoko į vandenį ir nė patys nepajuto, kaip perplaukė ežerą. Prie medžio, kuriame gyveno laiminga sakalų šeimyna, jie daugiau nebesirodė. Tada sakalas suprato, kad be draugų jam būtų buvę riesta.
Tai aš buvau virtusi anonimu. Tas wordpresas smarkiai pratrynė savo atmintį.
O ar nebuvo tas “Krokodilų valdovas” su gyvulinėm pasakom? Gal ten galėjau skaityti panašias pasakas? Apie Akbarą ir Byrbalį negirdėjau. Bet tokio tipo pasakojimai turbūt panašūs į pasakojimus su Chodža Nasredinu?
Panašūs. Visos tautos turi savus gudruolius. Juk minėjau turkmėnų Jarty Gulaką – “Pusę Ausies”, nes jis buvo mažutis, sulig puse kupranugario ausies. “Krokodilų valdove” buvo visokių pasakų, gyvulinių, ko gero, daugiausia. Be to, gyvulinės pasakos visur panašios, tik fauna atitinkamai pritaikyta.
Būna ir labai savotiškų pasakų, tik vienam regionui būdingų. O jei visos tautos turi savo gudruolius, tai kokį gudruolį turi lietuviai? Kvailelį trečią brolį?
Na, mes juk kitokie, tauresni, daug iškentėję… juokauju, žinoma. Gal įvardyti gudruoliai labiau būdingi Azijos pasakoms. Afrikos ir kt. pirmykščių genčių pasakų gudruoliai, kiek prisimenu, gyvūnai. Buvo toks sukčius voriukas Anansis… Ir buvo puikus pasaulio pasakų rinkinys, nebeprisimenu pavadinimo, bet visas viršelis iš kvadratėlių su paveiksliukais sudėliotas, regis. Labai keistos pasakos, archajiškos, vos ne mitai.
Dar man buvo labai gražios, tik nežinau pavardės originalo rašybos, Kristiano Pino “Pasakos”. Ne visos pasakos, kai kurios, “Kaip sušalo mažoji mėsininko žmona”, tiesiog graudžios istorijos. Atmintinai mokėjau. O “Trys Ilgšio Peterio norai”? Po visų bėdų, sulauktų iš meilės ir turto, jis panorėjo būtiū laimingas ir virto… senmergės katinu.
Pineau, Christian (Pino, Kristianas). Turėjau pasižiūrėti į viršelį, kad prisiminčiau
Nors Ilgšio Peterio atvejį gerai man priminei. Bet čia jau autorinė kūryba, kaip Anderseno mergaitė su degtukais ir pan. Man iš tokių specifinių, autoriaus perpasakotų pasakų ar sakmių labai patiko Bažovo “Uralo sakmės”. Driežė, varinio kalno valdovė, pasiverčianti merga su rusva kasa.
Dar vieną pasaką priminei, kurią leidėjai pripažįsta. Ir – koks siaubas, kokia vaikams trauma – net nekeičia pabaigos.
“Uralo sakmes” turėjau skaityti, viršelis akyse stovi, bet pasakų… neprisimenu. Gal, paėmusi į rankas, prisiminčiau. O Hauffas Tau patiko? “Istorija apie nukirstą ranką” ir t.t.? Aš skaičiau su labai gražiomis graviūromis, bet ją mikliai vaikai bibliotekoje sudraskė, o kitas leidimas buvo su visai negražiais paveiksliukais – prisimenu tik turbanuotą kapitoną su didžiule vinimi kaktoje, prikaltą prie stiebo.
Man su Haufu labai nesisekė. Vaikystėje niekur jo gauti negalėjau, nusipirkti – deficitas, bibliotekoje – didesnis deficitas už Diuma. Tai tik suaugusi, kai jau laisvės laikai atėjo, nusipirkau, skaičiau, įdomu, bet jau netapo įsimintina kelione į stebuklinį pasaulį. Hofmano pasakų, paveikta Spragtuko – nuostabiosios iliustracijos lydėjo nuo pat kūdikystės, – studijų laikais iš Akademknygės pirkau rusiškai, nu bet ne vaikams jos skirtos.
Man su Haufu pasisekė nuo pat pirmų skaitymo dienų – nuo 5 metų jis buvo su manimi ir jo žaliais viršeliais bei raudona nugarėle -”Šaltoji širdis” – mano pirmoji knyga. Ir ji man visada dar primena Kalėdas, mat ją atnešė Kalėdų Senelis.
O knygos iliustracijos tada atrodė pasakiškos ir paveikios! Mukas ir jo nosį ir dabar papieščiau, o tos gyslotos žmogystos… brrrr seubas kažkoks, bet buvo jėga. Tiek peno vaiko fantazijai…
O po trisdešimties metų Tavo sūnus pasakos apie savo pirmąjį kompiuterį, kurį jam padovanojo Kalėdų Senelis ir kiek peno vaikiškai vaizduotei davė klaidžiojimas interneto labirintais…
Kadangi sutikau toje vietoje nemažai pažįstamų vardų tai ir noriu paklausti kodėl naudojatės būtent Googe +? Kokius plius ar pranašumus ji suteikia? Ačiū.
Todėl, kad ten perėjo visi ŽŽ, o jie tikrai ne paauglių snukiaknygės lygio.
Ačiū už atsakyma Pixie Lea.