(Vilnis)
Stengiausi pažiūrėti filmus iš kuo įvairiausių šalių. Daugeliu atveju dabartiniai filmai yra koprodukcijos, nurodyta daug šalių, tai skyriau pagal tai, kas režisierius ir kokioje šalyje vyksta veiksmas. Taigi pasidariau tokį kaleidoskopą:
1 britiškas, 1 amerikoniškas, 1 australiškas, 1 prancūziškas, 1 portugališkas, 1 ispaniškas, 1 baskiškas, 1 iranietiškas, 1 boliviškas, 1 kirgiziškas, 1 lenkiškas, 1 vengriškas, 1 čekiškas, 1 serbiškas, 1 bosniškas, 1 rumuniškas, 1 rusiškas (o gal ukrainietiškas, nes Loznica juk ukrainietis). Tiesa, ir čia neapsiėjo be tautinės maišaties, pvz. serbiškame filme pagrindinį vaidmenį vaidino bosnis, o bosniškame filme pagrindinį bosnės vaidmenį vaidino kroatė, sakė, kad prieš filmavimą mėnesį pagyveno Sarajeve, kad įsijaustų.
Pora filmų nenustatomos tautinės priklausomybės: “Lisabonos paslaptys” (http://kinote.info/articles/4114-mysterpiece-raulya-ruisa ) gal ir portugališkas, bet režisavo Prancūzijoje kuriantis čilietis Raoulis Ruizas, o filme veiksmas vyksta ne tik Portugalijoje, bet ir Prancūzijoje bei Italijoje. Ir kalbama filme tai viena, tai kita kalba. 19a. aristokratai valstybių sienų nejautė ir lengvai keliavo iš vienos šalies į kitą nepatirdami jokių identifikavimosi problemų. Kartais galvoju, kad toks dalykas kaip tautiškumas, nacionalizmas yra sėslios varguomenės požymis, kai, nepažindamas kitų kalbų bei kultūros, žmogus ieško sau moralinės atramos gimtinės įvaizdžio fatalizavime.
Kitas filmas – “Patvirtinta kopija” – yra iraniečio režisieriaus Abbaso Kiarostami kūrinys, ir jo veiksmas vyksta Italijoje su dviem pagrindiniais veikėjais prancūze ir britu. Čia irgi kalbų įvairovė, jau tipiška dabartinei globaliai gyvensenai, tačiau manau, kad maždaug nuo pusės filmo bendravimo kalbos pakeitimas iš anglų į prancūzišką yra dar vienas požymis virsmo, kuris vyksta žiūrovo akyse, ir kuris palieka po filmo žiūrovo galvoje daug ???? (http://kinote.info/articles/2406-o-naduvatelstve )
Jei pradėčiau grupuoti matytus filmus, tai vieną aiškią grupę sudaro filmai smurto tema:
1. Aurora (Aurora) rež. Cristi Puiu / 2010 / Rumunija, Prancūzija, Šveicarija, Vokietija
2. Mano laimė (Счастье мое / My Joy), rež. Sergei Loznitsa / 2010 / Ukraina, Vokietija, Olandija
3. Neišsilavinę nusikaltėliai (Neds), rež. Peter Mullan / 2010 / Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija
4. Žvėrių karalystė (Animal Kingdom), rež. David Michod / 2010 / Australija
Visi apie tą patį – žmogaus vienišumą, koks lemtas kiekvienam grobuoniui, gyvenančiam tarp tokių pat grobuonių. Tik jei australiškas filmas yra filmas su veiksmu, tai britiško filmo veiksme jau atsiranda pauzių, rusiškame tos pauzės tampa poetiškai vyraujančios, o rumuniškas filmas – vien pauzė.
Apie “Aurorą”:
http://kinote.info/articles/2377-povsednevnaya-povsednevnost
http://kinote.info/articles/4324-kristi-puyyu-beskonechno-trudno-ukrotit-svoyu-vnutrennyuyu-obezyanu#2a3b73c56dabaca0f138159674f08844
Kita aiški grupė – režisierių eksperimentai, pretenzingi filmai. Žiūrovų hipnotizavimo seansai, padaryti rafinuotai, jei režisierius – asas, arba mažiau sėkmingai, jei režisieriui sukliudė, tarkim, per didelis įsijautimas:
1. Patvirtinta kopija (Copie Conforme / Certified Copy), rež. Abbas Kiarostami / 2010 / Prancūzija, Italija, Iranas
2. Išgyvenimo teorija ir praktika (Prezit svuj zizot (teorie a praxe) / Surviving Life (Theory and Practice)), rež. Jan Švankmajer / 2010 / Čekija, Slovakija
3. Lisabonos paslaptys (Mistérios de Lisboa / Mysteries of Lisbon), rež. Raoul Ruiz / 2010 / Portugalija, Prancūzija, Brazilija
4. Baladė liūdnajam trimitui (Balada triste de trompeta / A Sad Trumpet Ballad), rež. Álex de la Iglesia / 2010 / Ispanija, Prancūzija
5. Keistas Anželikos atvejis (Estranho caso de Angelica / The Strange Case of Angelica), rež. Manoel de Oliveira / 2010 / Portugalija, Ispanija, Prancūzija, Brazilija
6. Pietinis rajonas (Zona Sur / Southern District), rež. Juan Carlos Valdivia / 2009 / Bolivija
7. Baltosios pievos (Keshtar haye sepid / The White Meadows), rež. Mohammad Rasoulof / 2009 / Iranas
Trečia ir mano mėgiama grupė – filmai be išsidirbinėjimų, artimi ir suprantami, labiau ar mažiau jaudinantys, priklausomai nuo režisieriaus talento:
1. Apie dievus ir žmones (Des hommes et des dieux / Of Gods and Men), rež. Xavier Beauvois / 2010 / Prancūzija
2. Šviesos vagis (Svet-Ake / The Light Thief), rež. Aktan Arym Kubat / 2010 / Kirgizija, Vokietija, Prancūzija, Olandija
3. 80 dienų (80 Egunean / For 80 Days), rež. Jon Garaño, José Mari Goenaga / 2010 / Ispanija
4. Pakeliui (Na Putu / On The Path), rež. Jasmila Žbanic / 2010 / Bosnija ir Hercogovina, Austrija, Vokietija, Kroatija
5. Žaliojo drakono vaikai (A zöld sįrkįny gyermekei / Children of Green Dragon), rež. Bence Miklauzič / 2010 / Vengrija, Lenkija
6. Moteris sulaužyta nosimi (Žena sa slomljenim nosem / Woman With A Broken Nose), rež. Srdjan Koljevič / 2010 / Serbija, Vokietija
7. Erratum (Erratum), rež. Marek Lechki / 2010 / Lenkija
Nors dalindama filmams balus, aukščiausią balą daviau šios, trečiosios grupės, pirmajam numeriui, bet didžiausią mano įvertinimų vidurkį turi pirmoji grupė, po to seka antroji grupė, apimdama ir tuos porą filmų, kuriems daviau žemesnius balus, nes aiškiai matomos pretenzijos, o žiūrovui užburti pritrūksta jėgos (konkrečiai kalbu apie save, ne apie daugumą 
).
Toks pirmųjų dviejų grupių dominavimas gavosi dėl to, kad pirmosiose dviejose grupėse yra vien rinktiniai filmai, jau pažymėti kritikų ir festivalių, o trečiajai grupei priskyriau ir beveik visus savo matytuosius Vilniaus festivalio konkurso dalyvius – Rytų Europos kino produkciją. Jie dar “nedatraukia” iki geriausių pavyzdžių. Nors labai aiškiai matosi, kad jauni rytų europiečiai perima žaidimo taisykles ir nusiteikę užkariauti pretenzingų filmų sąrašus. Deja, kai trūksta profesionalumo ar brandos, aš tokias pretenzijas laikiau labiau trūkumu, nei privalumu, todėl pvz. dėl tų pretenzijų man lenkiškas filmas krenta žemiau serbiškojo, kuris paprastas kaip penki centai, šiek tiek spekuliuoja balkaniškuoju nerūpestingumu, tačiau, kaip ir vengriškas filmas, saikingai balansuoja tarp melancholijos ir juoko.
O gal taip įvertinau, nes festivališkai nusiteikusi godžiau siurbiau į save labiau snobiškus reginius
o, pavyko rasti. Vilnies Didžioji Ataskaita. ir netgi filmai sugrupuoti. žaviuosi.
smurto grupės filmų nežiūrėjau, nepaisydama kūrėjų titulų. esu pametusi šio žaidimo kauliuką. o gal net neturėjau. betgi Aurorą gal verta pažiūrėti, sprendžiant pagal pateiktos nuorodos tekstą.
trečios grupės filmų nemačiau nė vieno. tą nr. 1 reikės kur nors rasti. filmas ir apdovanotas šiuo bei tuo, kas patvirtina gerą Vilnies įvertinimą.
filmuose nesugebu įžvelgti pretenzingumo, nes mano įsivaizdavimas apie pretenziją kažkoks kitoks. nematau ir eksperimentų, nes čia jau gal reikia išmanyti bent pradmenis kino kalbos. bet iš antros grupės filmų mačiau 3: Baltąsias pievas, Patvirtintą kopiją ir Pietinį rajoną.
Pievos tos baltosios baisiai gražios. tikra palaima akiai. su kitais aspektais, žinoma, blogiau. kame eksperimentas, nesupratau. man pasirodė labai suprantamas šis filmas. paprastai taip suprantamas.
Patvirtinta kopija atrodė daug žadąs filmas. pradžioje. žinoma, dėl tų minčių apie originalus ir kopijas. jei rasiu, gal pažiūrėsiu dar kartą. kada nors. beskaitydama subtitrus garant pražiūrėjau daug ką.
Pietinis rajonas, skaičiau, kažkaip įdomiai nufilmuotas. bet tik skaičiau, o man atrodė labai normaliai nufilmuotas. šiaip, sakyčiau, toks buitinis socialinis. nė klausimų, nė sumaišties man nesukėlė.
Vilnis rinkosi geografiškai, o aš 10 filmų atsirinkau turbūt tematiškai, atmesdama temas, kurios man gal neįdomios. ir laikiškai, atmesdama netinkamą rodymo laiką. paskui dar kokius 4 filmus pažiūrėjau papildomai, radusi jėgų ir pagal rekomendacijas.
Mieliausias iš matytųjų man pasirodė rumunų filmas “Labas. Kaip sekasi?” Siužetas kaip trys kapeikos. Šeima, normali tokia šeima, virtuali pažintis, grėsmė šeimos rutinai, paauglio sūnaus erotiniai viražai ir posūkis. Švelni ironija, kažkoks vintažo įspūdis.
Įspūdingiausiu laikyčiau filmą “Moteris, kuri dainuoja”
Beviltiškiausias, be abejonės – “Pasinerk į tuštumą”. Vaizduojama pomirtinė būsena, rodos, paremta Tibeto mirusiųjų knygos idėjomis. Apskritai didaktiškai labai teisingas filmas. Tik man jis neištaškė smegenų į gabalus, kaip prognozavo viena kritikė, ir apskritai niekaip nepribloškė.
gražiausias filmas – “Vienišas vyras”. kino kritikai pažymi itin gerą pagrindinį vaidmenį. žinoma, vaidmuo puikus. bet filmo režisierius dizaineris ir šiaip labai pasistengė. vaizduojamas interjeras, eksterjeras, detalės, elgsena – viskas aukščiausia klasė. nebūtina žiūrėti kino teatre, nes nebūtinai reikia didelio ekrano. homoseksualumo tema man nėra labai patraukli, dar mažiau savižudybės, o šiame filme tai yra, bet filmas ne apie tai.
“Baltosios pievos” irgi gražu, bet potekstė su grožiu nebesusijusi, tai šioje kategorijoje neapdovanotinas.
“Baltosios pievos” gražus ir kaip sakai, Najavu, – labai suprantamas. Tai būtent dėl to labai suprantamumo nustūmiau jas žemyn, ypač dėl metaforos, kai valdovo kojos plaunamos žmonių ašaromis, na jau per daug paprasta. Man labiau patinka filmai su klaustukais, su neaiškumais. Dabar, kai praėjo daugiau laiko, gal aukščiau pakelčiau Oliveiros “Keistas Anželikos atvejis”, nes poskonis išliko tokio tyrumo, kad norėtųsi dar.
Kad “Vienišas vyras” labai gražus, dizainerio pastatytas – žinojau, bet kadangi namie turiu filmo failą, tai nusprendžiau geriau žiūrėti tuos filmus, kuriuos sunkiau internete sumedžioti.
Į rumuniškus filmus norėjau nueiti visus, bet grafikas neleido, tai rinkausi įžymiausio, “Pono Lazareskaus mirties” autoriaus. Žiūrinčiųjų buvo mažai, trys su puse valandos (kurių net nepajutau), daug buitiškų detalių ir nėra siužetinių aiškinimų, todėl prie dabartinės spartos pripatusiam žiūrovui tai turbūt būtų kančia.
Į įspūdingiausiąjį filmą nesiveržiau, nesinori masiškai atsidavinėti spekuliacijoms madingomis temomis.
O filmo, kurį pavadinčiau prasčiausiu ar beviltiškiausiu, neturėjau. Bet sąmoningai vengiau pretendentų.
Kim Ki Duko “Pavasaris, žiema…” mačiau jau seniai, tai vienintelis jo filmas, kuris man labai patiko, todėl jo retrospektyva nesidomėjau. Gal ką dar įdomaus užtikai, Najavu, per šį festivalį, ką vertėtų susirasti?
aga, įtraukiam “Anželiką” į sąrašą. tyrumas – tai jau kažkas. o kažkada visiška atgyvena man atrodė.
Klaustukiausias filmas man – Socializmas. Režisierius žinomas, net man girdėtas. Bet nesupratau nieko. Keidošiūtės teigimu, šis filmas yra puiki proga pasitikrinti intelektą ir žinias. Taigi aš ir pasitikrinau.
Kim Ki Duko esu mačiusi dar “Tuščius namus”, bet kažkaip menkai beprisimenu. “Pavasarį, vasarą…” rinkausi žiūrėti su kompanija. Tiesiog dėl to, kad jis vargu kam gali nepatikti. Gražus, paprastas, išmintingas. Lieka tik giliai nusilenkti. Dar kartą pagalvojau, kokios panašios visų religijų ar pasaulėžiūrų didžiosios tiesos. Arba tiesiog kad tiesa labai paprasta.
Žiūroviškiausias filmas “Moteris, kuri dainuoja” irgi kalba apie tą patį. Apie didžiąsias tiesas. Siužetas klasikinis. Mano galva, filmas padarytas tikrai gerai, geriau žiūrisi dideliam ekrane, na dėl gamtovaizdžių. Žinoma, spekuliacijų įžvelgti galima, nors man tiesiog labiau primena graikų tragedijas, o tai menkai siejasi su spekuliacija. Filmo reikalingumu šiam pasauliui neabejoju. Statyta siekiant padaryti aštrų poveikį, sakyčiau, pavyko.
Dar mačiau “Tarnaitę”, “Kopakabaną”, “Norvegų girią”, “Nepaleisk manęs”, “Tylius stebėtojus”, “Don Žuaną”.
“Nepaleisk manęs” tema tikrai tokia madinga, kad net pasmerkta spekuliacijoms. Graži filmo medžiaga, gera vaidyba. Klausimų vis dėlto kyla. Tada, kai akyse išdžiūsta ašaros.
“Tylius stebėtojus” drįsčiau rekomenduoti. Vargu bau ar toks filmas gali patikti. Man pasirodė įdomus jo poveikis. Kitoks.
“Don Žuanas” galėtų būti prašmatnus proginis filmas.
“Norvegų giria” yra geras filmas jaunimui ir tiems, kas turi nenutrauktų bambagyslių. O gal visi turim.
Baigiasi Kino pavasaris, prasideda Gamtos pavasaris. Vis labiau džiugina banalus paukščių čiulbėjimas, pumpurų skleidimasis. Amžius daro savo…
Į “Socializmą” negavau bilietų. Gerai, nes nemalonus tas intelekto tikrinimo procesas
“Incendies”, kurio pavadinimą, kaip pastebėjo Pipinytė, vertė tie žmonės, kuriems vardas Ala Pugačiova jau nieko nesako, aš pažiūrėsiu, bet vienišai. Spekuliacijomis vadinu dabar labai madingą musulmonišką temą, Artimųjų Rytų konfliktų scenas ir pan.
Norėjau į “Kopakabaną”, kadangi esu Juper gerbėja, o čia visa šeima. Ar verta ieškoti?
(“Ovsiankas”, kurio pavadinimą išvertė irgi ne mažiau išradingai, irgi turiu stalčiuje, reikia tik prisiruošti).
Tu visiškai teisi, išties labai madinga kaip nors rodyti musulmoniškas temas ir Artimuosius Rytus, bet būtent tame filme, man atrodo, “pavojingiau” ne tai. Stipriau smūgiuojama į kitą vietą.
Nors tokią plačią tematiką visaip galima vertinti. Na, jei pažiūrėsi šį filmą, tai tikriausiai atridensi kokią vilnelę, o gal cunamį apie tai/ant to.
Dingojasi, kad “Ovsiankų” pavadinimą vertė ne iš rusų kalbos, o iš anglų. Bent jau pirmąjį žodį
Vien išgirdusi žodžius “Moteris, kuri dainuoja” pradedu dramatiškai niūniuoti “ta ženščina, kotoraja pojot…” Tarp Pugačiovos ir filmo herojės irgi yra daug bendra
Didžiausias bendrumas tai, kad jos abi moterys. Kiti žymiai mažesni.
“Kopakabana” galingesnių filmų kontekste toks filmukas atrodo. Pagrindinė herojė savita, visai geras vaidmuo toks, dukra labiau lietuvaitę kokią ūkininkaitę primena ir išvaizda, ir kitkuo. O kas dar iš šeimos? Gal dukros tėtis? Nelabai aš gaudausi gimininėse peripetijose.
Nepasirodė man tai klaustukinis filmas.
Daug “Socializmo” žiūrovų neištvėrė intelekto patikros ir pakilę nuo kėdžių emigravo į Savanorių prospekto laisvę. Taigi vietų radosi per akis…
Dar ten buvo daug plyksėjimo spalvomis ir žaižaravimo. Apie tai rengėjai turėtų informuoti potencialius silpnos regos ir alergiškus žiūrovus. Kažkaip labai tikiuosi, Vilnie, kad būtiniausiai susirasi šį filmuką ir paskui paaiškinsi testo neišlaikiusiems nors kai ką, ką ten norėta parodyti tarpe plyksėjimų
Aš šeimą vadinu šiuolaikiškai: jei motina ir dukra, tai jau ir šeima, daugiau nebūna
Kai prieš keletą metų žiūrėjau per LTV Elito kine Godaro “Notre musique”, tai irgi mąsčiau, kodėl po pokalbių kažkokiame Sarajevo viešbutyje prasidėjo filmo dalis su spalvų plyksėjimu ir žaižaravimu. Paskui radau paaiškinimą, kad ten Godaras rodė rojų. Gal ir “Socializmui” tiktų panašus paaiškinimas?
Jei ką, tai turėjau pasiruošusi šperę intelektualumo egzaminui, kurią rusai išsivertė iš prancūzų: http://kinote.info/articles/2646-film-sotsializm-v-detalyakh
O Tau, kaip atlaikiusiai tokį galingą išbandymą, siūlyčiau paskaityti rusų pokalbį tema “Главный вопрос заключается в следующем. Почему Годар, позиционируя себя как интеллектуала и социалиста, снимает фильм, который не сможет смотреть никто, кроме горстки безумных эрудитов?”, žr. http://kinote.info/articles/3827-sotsializm-v-massy#d729217eed33d7609637281f99dd32f1
antrą ar trečią kartą žiūrėdama filmą “Socializmas” ir smarkiai pasiremdama nurodyta Tavo, Vilnie, pateikta puikia aiškinamąja medžiaga, suprasčiau šiek tiek daugiau.
Godaras tikrai pasistengė, bet apkvakę nuo žiurkių lenktynių žmogai vargiai pajėgia atistokratiškai gliaudyti pabertas siemkes.
kita vertus, viename įdomiame veikale neseniai perskaičiau pacituotą T. H. Erikseno mintį: “Daugelio dalykų žinoti nereikia”
Apskritai įsisiautėjus pavasariui gal labiau tinka “Kapokabana”. Ir Tavo įžvalga idealiai tinka herojės šeimai apibūdinti: šeima – mama ir dukra, o vyrai… nelietuviški variantai. Gal ir neprancūziški net.
Pasirašysiu ir Didžiąją Ataskaitą iš Kino pavasario 2012. Nes vėliau praverčia pasižymėjimai matytų ir nematytų filmų.
Šįmetinio Kino pavasario įspūdis man susidarė siauresnis. Neberadau europinio kino įvairovės, nebebuvo man nežinomų temų. Viskas lyg ir pasikartojimas, atgarsiai, konjunktūra tampantis festivalinis kinas. Žinoma, vis tiek tokie filmai geriau, nei jau įprasta tapusi holivudinė pasiūla.
Turbūt šiųmetinius mano matytus filmus reiktų suskirstyti į meistrų ir nemeistrų.
Iš meistrų filmų rinkausi man žinomus, aiškius, priimtinus autorius, todėl natūralu, kad pasirinkti filmai arba labai patiko, arba nuvylė. Buvo man asmeniškai vienas atradimas – Chantal Akerman, kuri šiek tiek šokiravo, todėl nei labai nepatiko, nei nuvylė, o paliko daug ???. Pastaba: šiais metais teko pažiūrėti net kelis feminisčių filmus ir, nors smarkiai jos išsidirbinėja, bet būtent jų filmai man atrodė kaip perspektyvus nestandartas.
Taigi, sureitinguoti meistrų filmai man taip atrodė:
1. Nuri Bilge Ceylan. Vieną kartą Anatolijoje. http://www.imdb.com/title/tt1827487/
Neginčijamai pats geriausias šiais metais mano matytas filmas, jau dalinausi įspūdžiais, kad galų gale atsirado filmas, primenantis Tarkovskio filmų nuotaiką ir išraišką.
2. Mike Leigh. Dar vieneri metai. http://www.imdb.com/title/tt1431181/
Šmaikščiai liūdnai juokingas filmas. Ir kadangi šį kartą Leigh rodo ne mergas ir senmerges, o jau smarkiai pagyvenusias poras ir vienišius, tai mano įsijautimas buvo smarkiai didesnis.
3. Chantal Akerman. Almajerio kvailystė. http://www.imdb.com/title/tt1532530/
Kaip minėjau – nestandartas.
Žinoma, į trejetuką greičiausiai turėjo pakliūti Agnieškos Holland „Tamsoje“, bet nemačiau, deja, neištaikiau į jį nueiti. Pasilikau gal rudeniui, gal Lenkijos institutas atveš.
Taip pat nemačiau (ir nežadėjau) Kim Ki-duko „Arirang“, Sio Sono „Kurmio“, Hirokazu Kore-eda „Stebuklo“, Winterbottomo „Trišnos“.
Likę meistrų filmai yra panašios gradacijos ir pasižymi gera profesionalia ranka, bet nesujaudino, nesukrėtė, o tik daugiau ar mažiau įdomiai pasižiūrėjo, gal tik išskirčiau man ypatingą nuobodulį sukėlusį Cronenbergo „Pavojingą metodą“, kuriame nei Fantos numylėtinė Knightly, nei naujoji žvaigždė Fassbenderis man nebuvo nė kiek įdomūs, gal tik Viggo Mortenseno Freudas dar atrodė su asmenybės požymiais.
Nemeistrų filmai ne tokie sklandūs ir užtikrinti, galbūt duobėti ar vietomis įtartini, kai kurie gal ir spekuliatyvūs, tai yra nusitaikę į festivalių snobus, kai kurie su savo veidu, o kai kurie – su pakopijuotais kitų veidais, bet buvo įdomūs net savo trūkumais. Jų trejetukas man susiklostė taip:
1. Andrea Arnold. Vėtrų kalnas. http://www.imdb.com/title/tt1181614/
E. Brontės romano ekranizacija, bet visiškai be saldžiųjų Viktorijos laikų grožybių, o vyriška ranka nufilmuota amžina istorija, be ašarų spaudimo ir graudybių.
2. Lynne Ramsay. Pasikalbėkime apie Keviną. http://www.imdb.com/title/tt1242460/
Mano nuomone spekuliacinį amerikonės Lionel Shriver skaitalą (įtariu, kad Alma Littera arba Obuolys jau užsakė to romano vertimą su raudonais viršeliais) režisierė pavertė puikiu Tildos Swinton benefisu.
3. Greg Zgliński. Drąsa. http://www.imdb.com/title/tt2062714/
Rokerišką jaunystę Šveicarijoje apturėjęs Zglinskis Lodzėje pastudijavo režisūrą ir tapo rimtu, kultūringu autoriumi. Šis jo filmas dar priskiriamas prie beveik debiutų – antrasis filmas, todėl turėjo teisę dalyvauti konkurse ir gauti taip organizatorių pabrėžiamą prizo dydį – 7 tūkst. eurų. Taip ir įvyko, anot žiuri – vienbalsiai, ir tikrai sutikčiau, kad iš kitų konkursinių filmų šis išsiskiria rimta branda. Jokių jaunatviškų šokiravimų, vaipymosi, kritikos ir egoizmo. Puikus Więckevičiaus vaidmuo, ramus tonas ir jokio moralizavimo.
Rytų Europos filmai, teikiami į konkursą, man patinka visada iš principo. Tiesa, į visiškai jaunatviškus neinu, gal ir be reikalo, nes dabar pažiūrėjusi Jano Komasos „Savižudžių kambarį“ galiu pripažinti, kad ir jaunuoliai, kalbantys apie savo jaunuoliškas bėdas, gali būti įdomūs. Todėl Kino pavasaryje nemačiau nei serbės „Klipo“, nei bulgaro „Ave“, bet likusieji įspūdžiai beveik identiškai sutampa su pono Kuktos įvertinimu http://www.7md.lt/lt/2012-04-06/kinas/naujos_europos_drasa.html
Zglinskio filmą aistringai gyrė ir žinomos polonofilės Pipinytė ir Keidošiūtė, todėl tikiu, kad šitas filmas atsiras ir LRT programoje. Dar Pipinytė labai gyrė čiliečio Chimeneso filmą „Bonsai“ (http://www.imdb.com/title/tt1913002/ ) . Manau, kad tas filmas sukelia ypatingą nostalgiją maloniai studijavusiems filologyne ir panašiose kultūringose įstaigose. Mano matematiškos jaunystės patirtis buvo labiau girtuokliška nei bohemiška, todėl filmas taip jautriai manęs nepalietė, bet galiu pripažinti, kad turi pakankamai žavesio, nors ir tenka užgniaužti įtarimą, kad yra festivališkai konjunktūrinis.
Šįmet net geografinė įvairovė manęs nedžiugino. Nei graikai, nei iraniečiai nebesuskėlė nieko įsidėmėtina, argentiniečių „Katinas dingo“ neturėjo nieko. Šiek tiek prablaškė tik dviejų moteriškių iš Izraelio darbai. Viena feministė, todėl ėmėsi mojuoti šokiruojančiais vaizdiniais (http://www.imdb.com/title/tt1546421/ ), o kita labai romantiškai liūdnai dejavo apie prieraišumą savo praeičiai ar tėvynei, pasakojimo pagrindu paėmusi Černobylio zonos Pripiatės miesto kelių gyventojų likimus. Traktavimas abejotinas, tačiau labai malonu buvo žiūrėti į ukrainiečių aktorius, o ir Andžejus Chyra šitame filme vaidino gerą žmogų. (http://www.imdb.com/title/tt1555084/ )
Bet įspūdis, kad Rytų Europą dažniausiai reprezentuoja lenkų režisieriai?
Kritikai jau prašneko, kad rumunų naujoji banga slopsta, o vis dažniau pasirodo stiprūs lenkų darbai.